![[X]](/site/upload/2009/06/close.gif)
VENGRIJOS ISTORIJA
896
Pirmiausia į šias vietoves atsikėlė keltai, vėliau romėnai, hunai ir kitos didžiojo tautų kraustymosi atblokštos tautos. 9 a. pabaigoje valdovo Árpád vadovaujamos septynios tautelės galiausiai įsikuria Karpatų prieškalnėse. Árpádų dinastija šalį valdo iki 1301 m.
1000
Steponas (István) priima krikščionybę ir karūnuojamas karaliumi Esztergom. Vyskupas Gellért turi pakrikštyti pagonis vengrus, tačiau jų yra nužudomas ir tampa kankiniu.
1241
Šalį nusiaubia mongolai, tačiau vėliau pasitraukia. Karalius Béla IV vėl atstato šalį ir į ją pakviečia kolonistus iš užsienio. Mirus paskutiniam Arpadų dinastijos karaliui prasideda kovos dėl karūnos, kol į sostą įžengia Anžu giminė. 14 a. Vengrija tampa daugiavalstybe šalimi, į jos sudėtį įeina Kroatija, Slavonija, Dalmatija, Banatas, Galicija, o vienu metu – ir Lenkija.
1456
János Hunyadi prie dabartinio Belgrado nugali turkus. Jo sūnus, Mattias, tampa didžiuoju renesanso karaliumi. Jo antrąja žmona tampa Beatričė iš Neapolio, todėl šalį stipriai paveikia Italijos kultūra.
1526
Karalius ir jo armija pralaimi mūšį prie Mohácz, o 1541 m. Budą užkariauja Osmanų imperijos turkai. Vakarinė Vengrijos dalis atitenka Austrijai, Buda ir centrinė Vengrija – Osmanų imperijos turkams, o Transilvanija tampa turkams pavaldžia provincija. Šalies vystymasis sustoja, medžiais apaugusios šalies lygumos tampa puszta – dykyne.
1699
Pagal Karlovicuose pasirašytas taikos sutartis turkai priverčiami savąją Vengrijos dalį ir Transilvaniją atiduoti Habsburgams. Į vengrų paliktas teritorijas atsikrausto vokiečiai, slovakai, serbai ir rumunai. Šalies administracijoje, kultūroje ir švietimo sistemoje didėja vokiečių įtaka. 1825-48 m. reformos metu šalies vystymąsi skatina István Széchenyi, stipriai veikiamas ryšių su Anglija.
1848
Su Rusijos pagalba numalšinamas sukilimas prieš Habsburgus. 1849 m. per Segesvár mūšį žūva tautos poetas Petőfi, sukilimo vadovai nuteisiami arba emigruoja iš šalies. Kompromisas pasiekiamas 1867 m. Vienoje, o 19 a. pabaiga pasižymi staigiu šalies ekonominiu augimu.
1000 m. jubiliejus pompastiškai pažymimas 1896 m.
1920
Vengrija Pirmajame pasauliniame kare palaiko centrines jėgas, pagal Trianon taikos sutartįpraranda du trečdalius teritorijos ir tris penktadalius gyventojų, kurie atitenka kaimyninėms šalims. 3-ajame ir 4-ajame dešimtmečiais šalį valdo admirolas Horthy, kuris vis labiau linksta prie Vokietijos. Po itin kruvinų mūšių 1945 m. sausį sovietų armija užima Budapeštą, tuo metu dingsta Raoul Wallenberg.
1948
Socialdemokratai verčiami prisijungti prie komunistų, ir Vengrija, kaip ir kitos Rytų Europos šalys, patraukia tuo pačiu stalinistiniu keliu: planinė ekonomika, žemės ūkio kolektyvizavimas, socialinis realizmas, valymai partijos viduje, dirbtiniai teismo procesai ir visiška politinio gyvenimo kontrolė iš Maskvos.
Po Stalino mirties 1953 m. Rákosi valdžioje pakeičia Imre Nagy, tačiau jau 1955 m. Rákosi sugrįžta į valdžią.
1956
Lenkijos komunistų reformatorių palaikymo demonstracijos persimeta į Budapeštą, ir spalio 23 d. kyla pasipriešinimo banga. Nagy dar kartą tampa ministru pirmininku. Sovietų armija iš pradžių atsitraukia, tačiau vėliau, lapkričio 4 d., kerta iš peties.
200 000 vengrų pabėga iš šalies. Naujuoju partijos vadovu tampa Kádár, o Nagy, įvykus slaptam teismo procesui, nužudomas. Pirmaisiais savo valdymo metais Kádár pasižymėjo aršiais veiksmais prieš opoziciją, tačiau 8-ajame dešimtmetyje Vengrija tampa „linksmiausiu stovyklos baraku“. Smarkiai pašlijusi ekonomika, didelė infliacija, masinis nedarbas ir didžiausia visoje Rytų Europoje užsienio skola 1988 m. priverčia Kádár pasitraukti.
1989
Pradedamos toleruoti opozicinės partijos. Vengrijos liaudies respublika spalio 23 d. tampa Vengrijos Respublika, atidaroma siena su Austrija, turistams iš rytų Vokietijos leidžiama vykti į Vakarus. Visa komunistinė Rytų Europa griūna.
1990
1990 m. įvyksta pirmieji laisvi rinkimai po 1945 m. Demokratijos forumas (MDF) laimi rinkimus ir Józef Antall tampa ministru pirmininku.
1992
Vengrija tampa asocijuota ES nare.
1994
1994 m. komunistai reformatoriai sudaro vyriausybę su Laisvaisiais demokratais ir Gyula Horn tampa ministru pirmininku.
1998
Po 1998 m. rinkimų ministru pirmininku tampa Viktor Orbán. Fidesz/MPP, Mažųjų ūkininkų partija ir MDF sudaro vyriausybę.
ES su Vengrija pradeda derybas dėl pilnateisės narystės.
1999
Po 1997 m. referendumo, kuomet 85 % balsavusiųjų pasisakė už narystę, Vengrija kovo 12 d. tampa NATO nare.
2000
Vengrija švenčia savo valstybės 1000 metų jubiliejų.
2002
2002 m. rinkimai baigiasi koalicijos sudarymu tarp socialistų (MSZP) ir liberalų SZDSZ partijų. Nebaigęs kadencijos pasitraukia ministras pirmininkas Péter Medgyessy, kurį pakeičia Ferenc Gyurcsány.
2004
Gegužės 1 d. Vengrija tampa ES nare.
˜ ˜ ˜ ˜ ˜
VENGRIJOS ISTORIJĄ GALIMA LYGINTI 1100 METŲ LINKSMŲJŲ KALNELIŲ KARUSELE
Lyginant su kitomis Europos tautomis mes, vengrai, esame atėjūnai, mūsų visiškai kitokia istorinė kilmė. Dabartinėje teritorijoje, Karpatų prieškalnėse prie Dunojaus ir Tisza upių, gyvename tik nuo 9 a.
Ši centrinė teritorija su laukinių žvėrių gausiais miškais, žuvingais vandens telkiniais ir derlinga žeme buvo patraukli kuriantis tuometiniams vengrams, magiarams. Tačiau dėl tų pačių priežasčių kitos tautos dažnai susigundydavo užkariauti ir valdyti mūsų šalį. Tai turėjo lemiamą vaidmenį mūsų istorijoje, įtakojo visos tautos ir atskirų žmonių gyvenimus.
Teritorija, kuriose dabar yra Vengrija, buvo apgyvendinta labai anksti. Archeologiniai radiniai, kaip manoma, pusės milijono metų senumo, demonstruojami Istorijos muziejuje (Nemzeti múzeum) Budapešte. Pirmieji gyventojai pasirodė apie 8000 m pr. Kr. 200 m. pr. Kr. į šias vietas atsikraustė eraviskai, keltų-ilyrų gentis, ir šiandieniniame Budapešte, ant Gellért kalno įkūrė gyvenvietę.
Iki pirmojo mūsų eros šimtmečio, kuomet romėnai savo imperijos sienas išplėtė į šiaurę iki pat Dunojaus, ši teritorija buvo vakarų Europos kultūrinės bendrijos nuošalėje. Apie 20 000 romėnų karių buvo pasiųsti į tvirtoves, buvusias palei Dunojų tarp dabartinių Vienos ir Budapešto.
Svarbiausia karinė stovykla, Aquincum, vėliau tapo romėnų provincijos, Pannonia‘os, sostine. Didingi amfiteatrų, maudyklų ir akvedukų griuvėsiai, iškasti šiandieninės sostinės šiaurinėje (Óbuda) dalyje, liudija Aquincum svarbą.
4 a. romėnai ėmė trauktis iš Pannonia‘os, kurią okupavo vandalai ir jazygai. 430 m. hunai persikėlė per Dunojų, o 453 m., po Atilos mirties, į teritoriją įsikraustė ir kitos Didžiojo tautų kraustymosi atblokštos tautos – ostgotai, gepidai ir langobardai, šiuos savo ruožtu išstūmė avarai, kurių valstybė gyvavo iki 8 a. pradžios.
MAGIARAI – PIRMIEJI VENGRAI
Septynios tautos, iš kurių save kildina dabartiniai šalies gyventojai, į šią teritorija atsikraustė 896 m. Jie buvo ilgai klajoję iš savo gyvenviečių prie Uralo kalnų. Tautų žmonės save vadino magiarais ir pamažu šiuo vardu buvo pavadinta jų apgyvendinta šalis ir atsinešta kalba. Kitos tautos patraukė į šiaurę ir įsikūrė dabartinės Estijos ir Suomijos teritorijose.
Pirmasis žinomas magiarų valdovas, Árpád, pradėjo dinastiją, kuri valdė šalį apie tris šimtmečius ir užkariautose žemėse įkūrė valstybę. Árpád anūko sūnus, vėliau šventuoju paskelbtas István (Steponas), priėmė krikščionybę ir per 1000 m. Kalėdas buvo karūnuotas pirmuoju Vengrijos karaliumi Esztergom. Miestas šiuo pavadinimu tapo pirmuoju šalies politiniu ir religiniu centru, kuriame 1222 m. buvo priimta pirmoji Vengrijos konstitucija, Geltonoji Bulė, reglamentavusi aukštuomenės ir nekilmingųjų teises.
Netrukus, 1241-42 m. Vengriją užpuolė Mongolijos totoriai, o Batu Chano orda niokojo šalies miestus ir kaimus kraugeriškomis skerdynėmis ir masinėmis žudynėmis. Staigi Chano mirtis tapo vengrų išsigelbėjimu. Totoriai pasitraukė ir karalius Béla IV prikėlė palūžusią tautą. Jis perkėlė dvaro rūmus, o kartu ir sostinę, į Buda pusę, ten įsakė pastatyti naujuosius karaliaus rūmus, kuriuos apjuosė milžiniška akmenine siena.
PAKILIMO IR NUOSMUKIO LAIKOTARPIS
Kai 1301 m. mirė paskutinis Arpadų dinastijos palikuonis, iš prancūzų Anžu giminės kilęsCharles Robert ėmė pretenduoti į Vengrijos sostą. Jis ir trys jo pasekėjų kartos valdė politiškai ir ekonomiškai stabilią šalį, prekiavusią su visa Europa ir mielai priimdavusią atvykėlius iš kitų šalių.
15 a. pradžioje šaliai (kaip ir visai krikščioniškajai Europai) ėmė grasinti Osmanų imperijos turkai, tačiau 1456 m. žiauriame mūšyje prie šiandieninio Belgrado buvo sustabdyti János Hunyadi.
Visos kontinento tautos galėjo kuriam laikui atsikvėpti, o popiežiaus Calixtus III įsakymukasdien 12 val. visos Europos bažnyčių varpai turėjo skambinti Hunyadi ir jo pergalės Belgrade atminimui.
Po Hunyadi mirties sostą perėmė jo sūnus, Mattias Corvinus, kurio valdoma Vengrija 32 metus išgyveno aukso amžių, kai klestėjo kultūra ir visuomenė vystėsi. Išsilavinusiojo karaliaus valdymo metais šalis tapo renesanso kultūros centru, prekyba klestėjo. Budoje stovėję Mattias rūmai ir Visegrád buvo žinomi visoje Europoje.
Mattias neturėjo jokių teisėtų palikuonių ir tai po karaliaus mirties lėmė vidines kovas dėl sosto ir įvairius neramumus šalyje. Per tą laiką turkai vėl susitelkė kariauti ir šį kartą nebeatsirado jokio kito Hunyadi, galėjusio apginti šalį.
1526 m. karalius Lajos II, prarasdamas pusę savo armijos, prie Mohács pralaimėjo mūšį sultonui Suleimanui. Tai buvo juodžiausi metai šalies istorijoje.
Kaimyninės Austrijos Habsburgų kaizeriai, baimindamiesi, kad Viena gali tapti sekančiu Osmanų imperijos jauku, pasiskelbė Vengrijos valdovais, taip norėdami susikurti buferinę zoną tarp savęs ir turkų.
Vengrija prarado savo nepriklausomybę ir buvo padalinta į tris dalis: šiaurinė ir vakarinė dalys atiteko Habsburgams, Transilvanija oficialiai išliko nepriklausoma, tačiau priklausė turkų valdžiai, o centrinė šalies dalis buvo tiesiogiai pavaldi turkams. 150 okupacijos metų tapo tiek ekonominio, tiek kultūrinio nuosmukio ir regreso laikotarpiu – iš ilgo turkiškojo laikotarpio neišliko nieko daugiau nei keletas mečečių ir maudyklų. 17 a. pabaigoje krikščioniškasis vakarų pasaulis sutelkė savo armijas prieš musulmonus turkus. Kai 1686 m. Vengrija po ilgų ir visa niokojančių mūšių buvo išlaisvinta, viskas buvo virtę griuvėsiais.
HABSBURGŲ VALDYMO METAI
Austrijos kaizeriai išplėtė savo vadžią ir ėmėsi valdyti Vengriją, o tai pasirodė ne ką geriau nei būti priklausomiems nuo turkų pašų. Aštuonių metų laisvės kovos, kurioms vadovavo transilvanų kunigaikštis Ferenc II Rákóczi baigėsi šiokia tokia nepriklausomybe. Laisvė tęsėsi apie šimtą metų, per kuriuos šalis, galingosios Habsburgų imperijos provincija, padarė didžiulę ekonominę pažangą. Tarptautinėje prekyboje Pešto miestas įgavo vis didesnę įtaką, tuo tarpu Buda atgavo šalies administracinio centro vaidmenį.
Plačiosios masės, deja, nepajuto jokios gerovės. Turtingieji turtėjo, baudžiauninkai skurdo, o tautinį identitetą smukdė Austrijos įtaka. 19 a. viduryje vengrai ir vėl sukilo į karą už savo nepriklausomybę. 1848 m. sukilimui vadovavo radikalūs jauni intelektualai ir universitetų studentai, buvo sukurta laikinoji nacionalinė vyriausybė. Tačiau vengrų džiaugsmas truko neilgai – padedamas rusų caro kaizeris numalšino sukilimą, po kurio sekė egzekucijos, emigracija ir du dešimtmečiai nusivylimo ir sielvarto.
Tačiau ne viskas buvo prarasta. 1867 m. vengrams pavyko susiderėti dėl priimtino kompromiso, kuris, austrų manymu, turėjo sumažinti nepriklausomybės propagandą. Per sąjungos su Austrija laikotarpį vengrai pagaliau turėjo savo vyriausybę, nors pagrindinės ministerijos buvo bendros. Per penkiasdešimt dvigubos monarchijos metų šalis išgyveno dinamišką „laimingąją epochą“. Pramonė augo, nutiesti geležinkeliai, o 1873 m. Buda, Óbuda (senoji Buda) ir Pešto miestai sujungti į vieną – Budapeštą, kuris pamažu virto pasauliniu miestu su metro, didingais bulvarais, pompastiškais rūmais ir turtinga multikultūra.
KARAI IR SUKILIMAI
Būdama Austro-Vengrijos imperijos dalimi Vengrija 1914 m. Pirmajame pasauliniame kare dalyvavo pralaiminčioje pusėje, tai kainavo tūkstančius vengrų gyvybių. 1918 m. spalį, per taip vadinamąją buržuazinę demokratinę revoliuciją, nuverstas paskutinis bendras kaizeris ir karalius. Revoliucionieriai susijungė su Vengrijoje naujai susikūrusiu komunistiniu judėjimu. Tačiau jų reformos buvo per greitai pradėtos ir per ilgai užsitęsusios, todėl susilaukė konservatyvios antireakcijos, vadovaujamos admirolo Horthy.
Laisvės sąlygos – padiktuotos 1920 m. Trianon pasirašytoje sutartyje – Vengrijai kainavo brangiai: beveik du trečdaliai šalies turėjo atitekti kaimyninėms šalims, gyventojų sumažėjo nuo 18,2 milijonų iki 7,6 milijonų, daugiau nei 3,5 milijonai etninių vengrų tapo aplinkinių šalių piliečiais. 3 ir 4 dešimtmečiuose Horthy išlaikė savo, kaip šalies valdovo pozicijas, tačiau demoralizuotoje ir skurstančioje šalyje kunkuliavo kartėlis dėl laisvės sąlygų.
Po 1933 m. hitlerinė Vokietija atgaivino Vengrijos pramonę investicijomis ir tapo rinka Vengrijos žemės ūkio produktams. Vengrai taipogi jautė prieštaringą žavėjimąsi Vokietija, kuri priešinosi karo laimėtojams. 1940 m. Vengrija suteikė teisę Vokietijos kariuomenei kirsti šalies teritoriją ir kaip padėką atgavo anksčiau prarastas žemes. Tai tebuvo apgaulinga šviesa prieš juodžiausias šalies valandas. Žuvo dešimtys tūkstančių vengrų, palaikomuosiuose būriuose kovojusių už vokiečius rytuose, ir kai 1944 m. Horthy manė galėsiąs išsilaisvinti iš vokiečių gniaužtų ir paskelbti Vengriją neutralia, šalis buvo vokiečių okupuota.
Kai vėliau, prieš 1944 m. Kalėdas, sovietų armija priartėjo prie Budapešto ir suintensyvėjo miesto bombardavimas iš sąjungininkų pusės, Horthy su Sovietų sąjunga sudarė paliaubų sutartį. Tuomet Vengriją okupavo Vokietija ir leido Vengrijos fašistams perimti vyriausybę. Brutalus ir fanatiškas režimas ištrėmė šalyje gyvenusius žydus į koncentracijos stovyklas, išžudė tūkstančius savo tautiečių ir dar labiau nusiaubė šalį kartu su vokiečių būriais kariaudami prieš raudonąją armiją iki karčios pabaigos.
Kai 1945 m. sausį rusai paėmė Budapeštą, trys ketvirtadaliai Budapešto pastatų buvo sugriauti. Iš viso kare žuvo per pusė milijono vengrų. Švedijos ambasados pirmasis sekretorius Raoul Wallenberg išgelbėjo tūkstančius žydų išduodamas jiems saugius švediškus pasus ir degančiame Budapešte įkurdamas laisvuosius švedų namus. 1945 m. sausio mėn. jis dingo be pėdsakų. 1987 m. Wallenberg šeima ir tuometinis JAV ambasadorius Budapešte jo atminimui pastatė Imre Varga sukurtą paminklą.
PER IR PO KOMUNIZMO
1946 m. priėmus naują konstituciją Vengrija tapo respublika. Po vilčių teikusių pirmųjų rinkimų vėl prasidėjo baimės ir nerimo laikotarpis. Komunistai vis grįždavo į valdžią, o 1949 m. šalyje priimta nauja konstitucija, Vengriją pavertusi liaudies respublika. Pirmaisiais komunistų dominavimo metais gyvenimas netapo geresnis nei nacistiniais laikais. Stalino statytinis Rákosi įkūrė slaptąją policiją (ÁVO), privertusią visus vykdyti partijos paliepimus.
Po aštuonerių priespaudos metų vengrų taurė persipildė: 1956 m. spalio 23 d. jie nužygiavo prie parlamento, kad išsakytų savo nepasitenkinimą. Studentus ir darbininkus pasitiko slaptosios policijos kulkos. Protestai išaugo iki sukilimo ir per keletą dienų buvo suformuota nauja laikinoji vyriausybė, vadovaujama Imre Nagy, kuri prisijungė prie Varšuvos pakto. Sovietų sąjunga sureagavo greitai – lapkričio 4 d. Raudonosios armijos tankai įriedėjo į Budapeštą ir netrukus visas ginkluotas pasipriešinimas buvo palaužtas.
Per 2000 žmonių buvo nužudyti – Nagy per 1958 m. teismo procesą – o daugiau nei 200 000 vengrų emigravo į užsienį. Per tam tikrą laikotarpį apie dešimt tūkstančių vengrų atvyko į Švediją.
Sovietų Sąjunga naujuoju partijos vadovu paskyrė János Kádár. Iš pradžių režimas pasižymėjo aršiomis represijomis, tačiau 7 dešimtmečio viduryje pamažu atlėgo. Vengrija palaipsniui perėjo prie laisvesnės ekonomikos, vengrams buvo leista kurti šeimynines įmones, atostogauti vakaruose. Ir nors „guliašo komunizmas“ niekada nepasiekė savo pilno potencialo, jis buvo laikomas pavyzdžiu kitoms rytų bloko šalims.
Vos iš Maskvos papūtus „perestroikos“ vėjams, Kádár 1988 m. buvo nušalintas nuo valdžios, o po metų pasitaikė proga susikurti opozicinėms partijoms. 1989 m. nuimtos spygliuotos vielos
nuo sienos su Austrija, ir Vengrija tapo pirmąja šalimi, praskleidusia geležinę uždangą. 1990 m. įvyko pirmieji per 43 metus laisvi rinkimai ir šalis vėl tapo respublika. 1999 m. Vengrija prisijungė prie NATO, o 2004 m. – prie ES.
Perėjimas nuo komunizmo prie kapitalizmo nebuvo lengvas, tą teko patirti visoms buvusioms rytų bloko šalims. Tačiau Vengrijai teko didžiausia vakarų investicijų dalis (investicijos iš Švedijos užima ketvirtą vietą), tai skatino šalies ekonomikos vystymąsi ir atvedė į šiandieną, kas teikia daug vilčių Vengrijos ateitimi.